Daugelis “Achemos” darbuotojų prisimena malonią ir dalykišką merginą, kuri prieš kelerius metus triūsė bendrovės personalo skyriaus viršininke. Kur iš mūsų akiračio dingo Giedrė Žentelytė, kas jai nutiko – išplaukė į sostinės vandenis, emigravo ar… susijaukė šeimos rūpesčiuose?
Humanitarės “metamorfozės”
1991-aisiais užvėrusi Jeronimo Ralio vidurinės mokyklos duris, Giedrė jautė esanti gryna humanitarė. Nusprendė stoti į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Visus egzaminus išlaikė gerai, bet… nepasisekė per paskutinį, istorijos išbandymą. Tada pasuko į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultetą. Juokavo: išmoks istoriją, tada vėl pasuks į žurnalistiką. Ilgainiui planai pasikeitė. Susidomėjo politikos mokslais. Ypač gerai buvo įvertintas jos bakalauro diplominis darbas, kuriame jonavietė nagrinėjo politinių partijų formavimąsi tarpukario Lietuvoje ir atgimimo laike – nuo 1988-ųjų. Temą teko pristatyti tarptautinėje konferencijoje Vienoje, kur, be jos, dalyvavo dar šeši studentai iš Lietuvos.
Mokykloje garsėjusi savo aktyvumu moksleivių organizacijose (vyko į Maskvą lankyti karo metais Jonavoje žuvusiųjų karių artimųjų, nemokamai stovyklavo Odesoje ir Arteke), studijų metais Giedrė taip pat nevengė visuomeninės veiklos. Universitete su draugėmis Indre ir Filomena organizavo konkursą “Kauno Mis studentė”. Ištrūkusios iš paskaitų, ieškojo rėmėjų, konsultavosi, rinko autoritetingą komisiją. Tikėjosi šiek tiek užsidirbti, nors… kai suskaičiavo pajamas ir išlaidas, pasirodo, beliko 600 dolerių. Pasidalijo su draugėmis, vadindamos tai pirmuoju savo gyvenime atlyginimu, kuriuo pradžiugino mamą ir tėtį, deja, netrukus išėjusį Anapilin.
Kai sukako dvidešimt, vasarą, ketindama patobulinti vokiečių kalbos įgūdžius, studentės gidės vaidmenyje jonavietė nusprendė pakeliauti po Lietuvą, pasakoti vokiečiams apie Lietuvos istorines vietas, nūdienos įdomybes. Visą mėnesį su miegmaišiu ir kuprine ant pečių pėsčiomis keliavo nuo Vilniaus iki Klaipėdos, bendravo su kaimų žmonėmis, domėjosi jų tarmėmis, buitimi, papročiais. Su anos grupės vadovu, aktyviai dalyvaujančiu Vokietijos politiniame gyvenime, palaiko draugiškus ryšius lig šiol.
Traukė ir platesni vandenys
Vėliau – treji metai magistrantūroje, kur studijavo tarptautinę teisę. Tuo pat metu dirbo akcinės bendrovės “Achema” referente, džiaugėsi komandiruotėmis į Izraelį, Švediją, Daniją, mėnesį stažavosi Prancūcijoje.
Traukė platesni vandenys. Baigusi universitetą, dar metus padirbėjo užimdama tas pačias pareigas, po to ryžosi pristatyti dokumentus į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtą konkursą, kviečiantį užimti šios ministerijos Įvaikinimo tarnybos vadovės pareigas. Tiko visi duomenys: ir tarptautinės teisės magistrantė, ir užsienio kalbos įgūdžiai, ir darbo patirtis “Achemos” administracijoje, ir jokių ryšių su asmenimis, “besirūpinančiais” įvaikinimu, neturėjimas. Pareigos buvo patikėtos jonavietei.
Deja, naujajame darbe pasitaikė ne tik įvairių biurokratinių, iš anksto nenumatytų sunkumų, bet ir stresų. Reikėjo įsirengti patalpas, sukomplektuoti tarnybos komandą, priimant toli gražu ne itin kompetentingus specialistus. Gerą pusmetį įvaikinimo procedūros buvo visiškai sustabdytos, nes teko spręsti “einamuosius” klausimus. Kai pagaliau visi ėmė dirbti pagal tarptautinės Hagos konvencijos reikalavimus, Giedrė jautė tam tikrą pasipriešinimą: kam čia, girdi, ta naujoji tvarka, kodėl atvykėliai iš Jungtinių Valstijų ar Izraelio jau negali šmirinėti po vaikų namus, rinktis sau mažylių. Viena pagrindinių tarnybos funkcijų buvo bendravimas su tomis pat užsienio šalių organizacijomis bei akredituotomis įvaikinimo agentūromis, tad Giedrei vėl teko nemažai pavažinėti – į Hagą, Geteborgą, Paryžių, Varšuvą, Romą, Rygą, Taliną. Beje, laisvesnius vakarus vėl skyrė studijoms, baigė Vilniaus universiteto tarptautinio verslo mokyklą, įgijo vadybininkės kvalifikaciją.
Laisvalaikis – tik svajonėse
“Kai darbas įvaikinimo tarnyboje įėjo į vėžes, pasidarė nuobodoka. Kilo noras pabandyti “pasitobulinti” didesniame kolektyve. Štai tada ir sulaukiau skambučio iš “Achemos” vadovų. Pasiūlyta grįžti į gimtąją Jonavą ir užimti personalo skyriaus viršininkės pareigas”, – pasakoja Giedrė.
Pagalvojusi, kad beveik visus čia pažįsta ir kad tikrai nebus sunkiau nei sostinėje, mergina neilgai dvejojo. Vėl pasirodė “Achemos” kolektyve, sprendė ir lengvai išsprendžiamas, ir beveik nejudančias iš vietos problemas. Nepastebimai prabėgo ketveri metai.
“O mūsų Giedrė vėl kažkur dingo”, – kalbėjo achemiečiai. Anokia čia paslaptis. Ištekėjo, nusprendė šiek tiek pristabdyti ir savo karjerą.
“Kadangi esu kilusi iš didelės giminės (kas nežino, esu viena iš keturiolikos Elenos ir Felikso Užkurių, gyvenusių Jaugeliškių kaime, anūkė), todėl niekada neturėjau tikslo vien atsidėti karjerai, nekurti šeimos. Dirbant “Achemoje” likimas lėmė sutikti ir būsimąjį savo vyrą – inžinierių chemiką, KAN-o cecho pamainos viršininką Raimondą Linkį. Susituokėme, esu laiminga, auginame dukrytę Mildą ir sūnų Joną”, – toliau atvirauja Giedrė.
Tačiau motinystės atostogos – ne amžinos, ypač tiek mokslų, tiek studijų “perkandusios” mamos. Tad po trejų metų motinystės atostogų Giedrė Žentelytė, dabar jau Linkienė, vėl grįžo į darbą. Šįkart jai patikėtos itin atsakingos koncerno “Achemos grupė” personalo biuro viršininkės pareigos. Kraštietė tikisi, jog ilgam.
Laisvalaikiu vis dar knieti sėsti prie molberto (ne veltui vaikystėje lankė mūsų Meno mokyklą), papildyti savo geriausių piešinių šūsnį, nusigriebti vąšelio ir ką nors nunerti ar stverti tinklinio kamuolį ir įsijungti į kokią nors komandą, bent pabūti tarp sirgalių, kaip anuomet, 2003-iaisiais, Švedijoje, kai Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, o Giedrė mojavo savo amžinatilsį močiutės Elenos Užkurienės Atgimimo metais pasiūta ir vaikams dovanota tautine vėliava. Gal ir suras tokio laiko, o kol kas – šeima ir darbas, darbas, darbas…