Kar­je­ros laip­tai – ne rožėmis klo­ti bokštai

Home Achema Kar­je­ros laip­tai – ne rožėmis klo­ti bokštai

Dau­ge­lis “Ache­mos” dar­buo­tojų pri­si­me­na ma­lo­nią ir da­ly­kišką mer­giną, ku­ri prieš ke­le­rius me­tus triūsė ben­drovės per­so­na­lo sky­riaus viršinin­ke. Kur iš mūsų aki­račio din­go Giedrė Žen­te­lytė, kas jai nu­ti­ko – išplaukė į sos­tinės van­de­nis, emig­ra­vo ar… su­si­jaukė šei­mos rūpesčiuo­se?

Hu­ma­ni­tarės “me­ta­mor­fozės”

1991-ai­siais užvėru­si Je­ro­ni­mo Ra­lio vi­du­rinės mo­kyk­los du­ris, Giedrė jautė esan­ti gry­na hu­ma­ni­tarė. Nu­sprendė sto­ti į Vil­niaus uni­ver­si­tetą stu­di­juo­ti žur­na­lis­ti­kos. Vi­sus eg­za­mi­nus išlaikė ge­rai, bet… ne­pa­si­sekė per pas­ku­tinį, is­to­ri­jos išban­dymą. Ta­da pa­su­ko į Kau­no Vy­tau­to Didžio­jo uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­tetą. Juo­ka­vo: išmoks is­to­riją, ta­da vėl pa­suks į žur­na­lis­tiką. Il­gai­niui pla­nai pa­si­keitė. Su­si­domėjo po­li­ti­kos moks­lais. Ypač ge­rai bu­vo įver­tin­tas jos ba­ka­lau­ro di­plo­mi­nis dar­bas, ku­ria­me jo­na­vietė nag­rinėjo po­li­ti­nių par­tijų for­ma­vimąsi tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ir at­gi­mi­mo lai­ke – nuo 1988-ųjų. Temą te­ko pri­sta­ty­ti tarp­tau­tinėje kon­fe­ren­ci­jo­je Vie­no­je, kur, be jos, da­ly­va­vo dar šeši stu­den­tai iš Lie­tu­vos.

Mo­kyk­lo­je garsėju­si sa­vo ak­ty­vu­mu moks­lei­vių or­ga­ni­za­ci­jo­se (vy­ko į Maskvą lan­ky­ti ka­ro me­tais Jo­na­vo­je žuvu­siųjų ka­rių ar­timųjų, ne­mo­ka­mai sto­vyk­la­vo Ode­so­je ir Ar­te­ke), stu­dijų me­tais Giedrė taip pat ne­vengė vi­suo­me­ninės veik­los. Uni­ver­si­te­te su draugėmis In­dre ir Fi­lo­me­na or­ga­ni­za­vo kon­kursą “Kau­no Mis stu­dentė”. Ištrūku­sios iš pa­skaitų, ieško­jo rėmėjų, kon­sul­ta­vo­si, rin­ko au­to­ri­te­tingą ko­mi­siją. Tikėjo­si šiek tiek užsi­dirb­ti, nors… kai su­skaičia­vo pa­ja­mas ir išlai­das, pa­si­ro­do, be­li­ko 600 do­le­rių. Pa­si­da­li­jo su draugėmis, va­din­da­mos tai pir­muo­ju sa­vo gy­ve­ni­me at­ly­gi­ni­mu, ku­riuo pradžiu­gi­no mamą ir tėtį, de­ja, ne­tru­kus išėjusį Ana­pi­lin.

Kai su­ka­ko dvi­dešimt, va­sarą, ke­tin­da­ma pa­to­bu­lin­ti vo­kiečių kal­bos įgūdžius, stu­dentės gidės vaid­me­ny­je jo­na­vietė nu­sprendė pa­ke­liau­ti po Lie­tuvą, pa­sa­ko­ti vo­kiečiams apie Lie­tu­vos is­to­ri­nes vie­tas, nūdie­nos įdo­my­bes. Visą mėnesį su mieg­maišiu ir kup­ri­ne ant pečių pėsčio­mis ke­lia­vo nuo Vil­niaus iki Klaipėdos, ben­dra­vo su kaimų žmonėmis, domėjo­si jų tarmėmis, bui­ti­mi, pa­pročiais. Su anos grupės va­do­vu, ak­ty­viai da­ly­vau­jančiu Vo­kie­ti­jos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, pa­lai­ko drau­giškus ryšius lig šiol.

Traukė ir pla­tes­ni van­de­nys

Vėliau – tre­ji me­tai ma­gist­rantūro­je, kur stu­di­ja­vo tarp­tau­tinę teisę. Tuo pat me­tu dir­bo ak­cinės ben­drovės “Ache­ma” re­fe­ren­te, džiaugėsi ko­man­di­ruotėmis į Iz­ra­elį, Šve­diją, Da­niją, mėnesį stažavo­si Prancūci­jo­je.

Traukė pla­tes­ni van­de­nys. Bai­gu­si uni­ver­si­tetą, dar me­tus pa­dirbėjo užim­da­ma tas pačias pa­rei­gas, po to ryžosi pri­sta­ty­ti do­ku­men­tus į So­cia­linės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos pa­skelbtą kon­kursą, kviečiantį užim­ti šios mi­nis­te­ri­jos Įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos va­dovės pa­rei­gas. Ti­ko vi­si duo­me­nys: ir tarp­tau­tinės teisės ma­gist­rantė, ir užsie­nio kal­bos įgūdžiai, ir dar­bo pa­tir­tis “Ache­mos” ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, ir jo­kių ryšių su as­me­ni­mis, “be­sirūpi­nančiais” įvai­ki­ni­mu, ne­turėji­mas. Pa­rei­gos bu­vo pa­tikėtos jo­na­vie­tei.

De­ja, nau­ja­ja­me dar­be pa­si­taikė ne tik įvai­rių biu­rok­ra­ti­nių, iš anks­to ne­nu­ma­tytų sun­kumų, bet ir stresų. Reikėjo įsi­reng­ti pa­tal­pas, su­kom­plek­tuo­ti tar­ny­bos ko­mandą, pri­imant to­li gražu ne itin kom­pe­ten­tin­gus spe­cia­lis­tus. Gerą pus­metį įvai­ki­ni­mo pro­cedūros bu­vo vi­siškai su­stab­dy­tos, nes te­ko spręsti “ei­na­muo­sius” klau­si­mus. Kai pa­ga­liau vi­si ėmė dirb­ti pa­gal tarp­tau­tinės Ha­gos kon­ven­ci­jos rei­ka­la­vi­mus, Giedrė jautė tam tikrą pa­si­priešinimą: kam čia, gir­di, ta nau­jo­ji tvar­ka, kodėl at­vykėliai iš Jung­ti­nių Vals­tijų ar Iz­ra­e­lio jau ne­ga­li šmi­rinėti po vaikų na­mus, rink­tis sau mažylių. Vie­na pa­grin­di­nių tar­ny­bos funk­cijų bu­vo ben­dra­vi­mas su to­mis pat užsie­nio šalių or­ga­ni­za­ci­jo­mis bei ak­re­di­tuo­to­mis įvai­ki­ni­mo agentūro­mis, tad Gied­rei vėl te­ko ne­mažai pa­važinėti – į Hagą, Ge­te­borgą, Pa­ryžių, Varšuvą, Romą, Rygą, Ta­liną. Be­je, lais­ves­nius va­ka­rus vėl skyrė stu­di­joms, baigė Vil­niaus uni­ver­si­te­to tarp­­­­tau­ti­nio ver­slo mo­kyklą, įgi­jo va­dy­bi­ninkės kva­li­fi­ka­ciją.

Lais­va­lai­kis – tik sva­jonėse

“Kai dar­bas įvai­ki­ni­mo tar­ny­bo­je įėjo į vėžes, pa­si­darė nuo­bo­do­ka. Ki­lo no­ras pa­ban­dy­ti “pa­si­to­bu­lin­ti” di­des­nia­me ko­lek­ty­ve. Štai ta­da ir su­lau­kiau skam­bučio iš “Ache­mos” va­dovų. Pa­si­ūly­ta grįžti į gimtąją Jo­navą ir užim­ti per­so­na­lo sky­riaus viršininkės pa­rei­gas”, – pa­sa­ko­ja Giedrė.

Pa­gal­vo­ju­si, kad be­veik vi­sus čia pažįsta ir kad tik­rai ne­bus sun­kiau nei sos­tinėje, mer­gi­na ne­il­gai dve­jo­jo. Vėl pa­si­rodė “Ache­mos” ko­lek­ty­ve, sprendė ir leng­vai išsprendžia­mas, ir be­veik ne­ju­dančias iš vie­tos pro­ble­mas. Ne­pa­ste­bi­mai prabėgo ket­ve­ri me­tai.

“O mūsų Giedrė vėl kažkur din­go”, – kalbėjo ache­miečiai. Ano­kia čia pa­slap­tis. Ištekėjo, nu­sprendė šiek tiek pri­stab­dy­ti ir sa­vo kar­jerą.

“Ka­dan­gi esu ki­lu­si iš di­delės gi­minės (kas nežino, esu vie­na iš ke­tu­rio­li­kos Ele­nos ir Fe­lik­so Užku­rių, gy­ve­nu­sių Jau­ge­liškių kai­me, anūkė), todėl nie­ka­da ne­turėjau tiks­lo vien at­sidėti kar­je­rai, ne­kur­ti šei­mos. Dir­bant “Ache­mo­je” li­ki­mas lėmė su­tik­ti ir būsimąjį sa­vo vyrą – inžinie­rių che­miką, KAN-o ce­cho pa­mai­nos viršininką Rai­mondą Linkį. Su­si­tuokėme, esu lai­min­ga, au­gi­na­me duk­rytę Mildą ir sūnų Joną”, – to­liau at­vi­rau­ja Giedrė.

Tačiau mo­ti­nystės atos­to­gos – ne amžinos, ypač tiek mokslų, tiek stu­dijų “per­kan­du­sios” ma­mos. Tad po trejų metų mo­tinystės atos­togų Giedrė Žen­te­lytė, da­bar jau Lin­kienė, vėl grįžo į darbą. Šįkart jai pa­tikėtos itin at­sa­kin­gos kon­cer­no “Ache­mos grupė” per­so­na­lo biu­ro vir­ši­ninkės pa­rei­gos. Kraštietė ti­ki­si, jog il­gam.

Lais­va­lai­kiu vis dar knie­ti sėsti prie mol­ber­to (ne vel­tui vai­kystėje lankė mūsų Me­no mo­kyklą), pa­pil­dy­ti sa­vo ge­riau­sių piešinių šūsnį, nu­sig­rieb­ti vąšelio ir ką nors nu­ner­ti ar stver­ti tin­kli­nio ka­muolį ir įsi­jung­ti į ko­kią nors ko­mandą, bent pabūti tarp sir­ga­lių, kaip anuo­met, 2003-iai­siais, Šve­di­jo­je, kai Lie­tu­vos krepšinin­kai ta­po Eu­ro­pos čem­pio­nais, o Giedrė mo­ja­vo sa­vo amžina­tilsį mo­čiutės Ele­nos Užku­rienės At­gi­mi­mo me­tais pa­si­ūta ir vai­kams do­va­no­ta tau­ti­ne vėlia­va. Gal ir su­ras to­kio lai­ko, o kol kas – šei­ma ir dar­bas, dar­bas, dar­bas…